„Garsiai šaukiausi Viešpaties, garsiu balsu maldavau Viešpatį. Išliejau priešais Jį savo skundą, sielvartą Jam atvėriau“. (Ps 142, 1, 2)
Savo ir kitų krikščionių gyvenime pastebiu, kad neretai imame praktikuoti rafinuotus santykius su Dievu. Tampame nepaslankūs, gan formalūs, stengdamiesi doktriniškai nesuklysti, „teisingais” žodžiais melstis. Jokiais būdais neišsiduodame, ką išties jaučiame…
Kalbėdama apie ganytojo dovaną pabrėžiau skirtingas pastoracinės dovanos funkcijas, kuriomis pastorius tarnauja bažnyčiai. Paklausykite…
Žmogaus širdis – tai laukas, dėl kurio vyksta pagrindinė kova. Kas turi mūsų širdies palankumą, tas turi mus. Kiekvienas jaunuolis intuityviai jaučia, jei jis laimės jam patinkančios merginos širdį, jis laimės ją. Todėl kam priklauso mūsų širdies simpatija, tam priklausome ir mes patys. Kaip gražu ir teisinga mylėti dangiškus ir dvasinius dalykus?..
Šių metų rugsėjo 15 d. – 19 d. kartu su vyru viešėjome Dublino lietuvių evangelinėje bendruomenėje. Kartą per metus, jau septintus metus iš eilės, Daiva ir Eduardas Smelovai, šios bažnyčios vyresnieji, kviečia atvykti į bendruomenę, bendrauti su mūsų tautiečiais Dubline, dalintis įžvalgomis, patarnauti skirtingomis dovanomis bei kartu pailsėti ir pasisemti Dievo malonės esančios tarp jų.
Šį kartą kalbėjau apie vieną iš džiugiausių ir pozityviausių dvasinių dovanų, kurią gaubia Dievo karalystės išganymo džiaugsmas. Tai – evangelisto dovana. Bažnyčios, kurios puoselėja evangelizmo nuostatą ir palaiko evangelistus, nuolat atsinaujina bei patiria sielų atsivertimo dvasinį džiaugsmą.
