Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais. (Mt 5, 9)

Antrąją Advento savaitę (pirmadienį) aplankiau šešiamečius darželinukus su ramybės ir taikos žinia.

Pagalvosite, ar vaikams aktuali ramybė? Juk jie yra nerūpestingi, kupini džiaugsmo, šėliojantys ir triukšmaujantys, Dievo kūriniai. Po pokalbio su vaikučiais, galvoju kitaip. Jie yra itin jautrūs ramybei.

Uždegę antrąją adventionio vainiko Ramybės žvakę susėdome ratu ir šnekučiavomės apie ramybę. Prisiminėme, kad po truputį artinasi Kalėdos, kurios yra Jėzaus gimtadienis. Paslaptingai atidariau mažą kartoninę dėžutę, kurioje ant šienelio gulėjo popierinis kūdikėlis. Vaikai iš nuostabos sušuko, – „Jėzus!“ Papasakojau jiems, kad kai gimė Jėzus, angelai šlovindami Dievą linkėjo žmonėms ramybės: Šlovė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė ir palankumas žmonėms! (Lk 2, 24). Tada pradėjome kalbėtis apie ramybę. O ką gi reiškia ramybė?

Mano nuostabai vaikai pasakė daug rimtų minčių apie tai, kas jiems svarbu.
Paskaitykite jų mintis:

Ramybė – tai tyla…

Mums patinka ramybė, nes mums būna gera patylėti. Juk mes pavargstame nuo triukšmo. O tyloje mes ilsimės.

Ramu, kai netriukšmaujame, nesipykstame, nesibarame. Tada – gera!

Man nepatinka riksmai, muštynės ir, kai skriaudžia kitus žmones, vaikus.

Kai ramu, nėra karo. Tada švenčiame Kalėdas, ateina kalėdinis senelis su dovanomis… 🙂

Vaikų lūpomis bylojo išmintis. Jie savo širdimis supranta, kas gera ir teisinga. Už tokią ramybę tarp Dievo ir žmonių Kristus aukojosi, idant žmogus galėtų patirti taikos palaimą. Taiką su Dievu,.. taiką su artimu. Karas yra dieviško gyvenimo priešingybė. Tuo tarpu Kristus vadina Dievo vaikais – taikdarius, nešančius ne kalaviją, bet ramybę žmonėms.

Pokalbį baigėme tylia malda ir prašymu, kad taika užpildytų širdeles, šeimas, mūsų miestus ir tautas, kurios patiria karą.
Tada vaikai darė Ramybės angelus, kurie primena, kad Kristus atnešė mums ramybę, o ne karą!

Ramybė jums!