Žydų sabatas prasideda penktadienį prieš 18 val., kai saulė nusileidžia. Evangelijos pasakoja, kad Jėzus, savo kančios penktadienį, atidavė dvasią dar neprasidėjus sabatui. Slaptas Jėzaus mokinys Juozapas iš Arimatėjos ir moterys paėmė Jo kūną nuo kryžiaus taip pat prieš sabatą ir paguldė naujame Juozapo kape. (Mt 27, 57-61, Mk 15, 43-47, Lk 23, 50-56, Jn 19, 38-42)

Prasidėjus sabatui, visi ilsėjosi nuo savo darbų, o Jėzaus kūnas ilsėjosi kape. Viskas sustojo per sabatą…

Šeštadienis – tai tyla… Kai Dievas… ir dangus… ir žemė – visa tyli… Nei garselio, nei judesėlio… Kaip niekada tylus Sabatas….
Tylu visur – skriaudėjų, budelių ir sielvartaujančiųjų, bijančiųjų, pasmerktųjų namuose…
Tyli žmonės, tyli ir Dievas…
Kiekvienas tyli savaip ir dėl savo priežasčių… Trumpam visa nuščiuvo…
Tačiau netrukus tylą nutrauks angelų ALELIUJA!..

Klausimas apmąstymui:
Kaip manote, kada patiriame sabatinį sustojimą, pauzę, tylą? Kuo pasižymi sustojimas? Pagalvokite apie kelias sabato savybes, kurios jums atrodo aktualios šiame laike.

Malda:
Viešpatie, Tu esi mano sielos sabatas. Leisk prisiminti, kad kova ir ramybė slypi mano dvasioje, o ne išorėje.
Leisk man kasdien atlikus darbus, rasti ramybę, o jei mane apimtų nevilties laikas, te nepamiršiu stiprybės guodusios mane kitų sielvartų metu.
Te prisiminsiu giedras dienas, kada žingsniavau per tylias vaikystės kalvas arba svajojau ant ramios upės kranto, kai manyje švytėjo šviesa, o aš savo jaunystės Dievui pažadėjau šėlstant besikeičiančių metų audroms neprarasti drąsos. Amen
(Pagal Max Ehrmann eilėraštį „Malda“)