Kartą sapnavau
keistą sapną –
po palme
stovėjo
didžiulis dramblys,
nelyg senas kalnas
kurs stangiai tylėjo,
kai temo savanoj dangus.
Jo ausys plėveno
ir klausė žmogaus –
savojo draugo.

Mėnesienos šviesoj –
stebuklinga galia,
ji nutildo tyloj
dienos triukšmą
širdies,

Ne sienos ir ne langai,
ne sijos, grindys – net ne pamatai,
o ta vieta, kur auga pagarba,
širdis ten širdį atpažįsta.

Amarilis kaupiasi,
telkiasi savy ir
ruošiasi pražįsti,
sušvito –
širdies liepsna,
veržias į paviršių.
Jo paslaptis gili,
nors paprasta, kukli –
mylėti – tai drąsa
savo laiku
ž i e d u s    i š s k l e i s t i …

Daug ką galima padaryti iš sniego… 😀❄️ Na štai, jo palytėjimas sueiliavo mintį.