Didžioji Velykų savaitė krikščionijoje pažymima nuo IV a. Įvairiose kalbose ji vadinama kiek skirtingai, kaip, antai, anglakalbiai vadina Šventa Savaite (Holy Week).

Sausio 13-oji – tai diena, kai Lietuva prisimena savo Laisvės gynėjus ir tuos lemtingus istorinius įvykius, visiems drauge stojus ginti neseniai atkurtos, tačiau ilgai išnešiotos, išlauktos, lageriuose ištvertos, Gulage iškentėtos nepriklausomybės.  Ši diena yra gili dvasinė patirtis, kuri glaudžiai siejasi su mūsų tautos išsivadavimo atmintimi, apšlakstyta žuvusių taikingų gynėjų krauju.

Pakandus pirmajam šaltukui, ramiai krentant snaigėms, žvilgsnis nukrypsta į jaudinantį, gražiausių metų švenčių laikotarpį. Pradedame puošti ir dekoruoti namus, norime, kad viskas būtų kuo jaukiau, kuo šviesiau. Ruošiame dovanėles, stengiamės prisijungti prie daugelio prasmingų atjautos darbų savo aplinkoje ir visuomenėje…

Žydų sabatas prasideda penktadienį prieš 18 val., kai saulė nusileidžia. Evangelijos pasakoja, kad Jėzus, savo kančios penktadienį, atidavė dvasią dar neprasidėjus sabatui. Slaptas Jėzaus mokinys Juozapas iš Arimatėjos ir moterys paėmė Jo kūną nuo kryžiaus taip pat prieš sabatą ir paguldė naujame Juozapo kape. (Mt 27, 57-61, Mk 15, 43-47, Lk 23, 50-56, Jn 19, 38-42)

Didysis Penktadienis, arba anglosaksų šalyse dar vadinamas Geruoju penktadieniu (Good Friday), yra Kristaus pasijos ir kryžiaus mirties diena. Tą Paschos dieną, kaip buvo įprasta, aukštieji kunigai šventykloje aukojo atpirkimo avinėlį. Tai ilgaamžis Kristaus įvaizdis, išpranašautas Senojo Testamento pranašystėse apie Mesiją, aukaujantį savo gyvybę už žmonijos nuodėmę. Nuo vyriausiojo kunigo Kajafo “rankos”, t.y. jo pasakymu, Kristaus gyvybė buvo atiduota kryžiaus keliui: “Geriau, kad vienas žmogus mirtų už visą tautą…” (Jn 18, 14)