Pascha (Pesach – praėjimas) – pati didžiausia žydų šventė. Žydai mini išėjimo iš Egipto vergystės atminties šventę, kai Dievas Savo rankos galia ir stebuklais išvedė Izraelį į laisvę.

Kristaus Paschos savaitės trečiadienis buvo tarp artimų mokinių Betanijoje, Simono raupsuotojo namuose. Jėzaus gyvenimo istorija vis aiškiau krypo link pabaigos ir savo misijos kulminacijos. Tačiau nors tamsa tirštėjo ir išdavystė nenumaldomai artėjo, klastos bei augančios įtampos atmosferoje, kaip Dievo malonės spindulys, nušvinta moters, mylinčios Viešpatį, paveikslas (Mt 26, 6-12; Mk 14, 1-14; Jn 12, 1-8).

Paskutiniąją savaitę prieš mirtį, Kristui kiekviena diena buvo reikšminga. Dauguma detalių ir pokalbių yra užrašyti evangelijose. Jos primena mums mūsų gyvenimo politinių kovų scenas ir metodus. Nors tūkstantmečiai praėjo, bet metodai dažną kartą naudojami tie patys ir plačiojoje žmonijos veiksmų arenoje, ir asmeniniame gyvenime…

Didžiosios Velykų savaitės metu kviečiu permąstyti evangelijose aprašytus įvykius ir naujai reflektuoti juos į savo gyvenimą.

Kai pasižiūriu į Tavo dangus, Tavo rankų darbą, į mėnulį ir žvaigždes, kurias Tu išdėstei, kas yra žmogus, kad jį atsimeni, ir kas žmogaus sūnus, kad jį aplankai? Jį padarei ne ką menkesnį už angelus, garbe ir šlove jį apvainikavai. Tu davei jam valdžią Tavo rankų darbams, jam po kojų visa padėjai. (Ps 8, 3-6)